Skip links

Romas Jankauskas: Lietuva kviečia drauge kurti tvarias sinergijas

1851 m. Londone, valdant karalienei Viktorijai, įvyko pirmoji pasaulinė paroda, tuomet vadinta didžiąja visų tautų pramonės kūrinių paroda. Ji buvo surengta vadovaujant princui Albertui ir Karališkosios menų, gaminių ir prekybos skatinimo draugijos nariams. Pagrindinis parodos tikslas buvo pristatyti pasauliui ilgą ir šlovingą istoriją turinčios Europos valstybės – Jungtinės didžiosios britanijos ir Airijos karalystės – pramonės ir kultūros lyderės vaidmenį. Renginys įėjo į istoriją kaip Krištolo rūmų paroda. Pirmą kartą pasaulyje iš stiklo ir ketaus konstrukcijų pagal architekto Joseph Paxton projektą pastatytame grandioziniame ir tuo pačiu itin grakščiame statinyje Londono hyde parke paroda veikė beveik pusę metų ir pritraukė daugiau nei 6 mln. lankytojų bei įspūdingą pinigų sumą. Krištolo rūmų statybą ir pirmosios pasaulinės parodos dvasią nepaprastai subtiliai ir talentingai perteikė italų rašytojas Alessandro baricco romane „Aistrų pilys“.

Šiemet, minint pasaulinių parodų 170-ąsias metines, į stulbinantį renginį kviečia visiškai jauna, savo gyvavimo 50-metį švenčianti valstybė Arabijos pusiasalyje, pietvakarių Azijoje – Jungtiniai Arabų Emyratai. Paskelbusi šūkį „Sujunkime protus, kurkime ateitį“, ji žada nustebinti pasaulį naujausiomis technologijomis, pagrįstomis seniausia Rytų išmintimi.

Lietuva yra viena iš 192 parodos dalyvių, bendromis valstybės ir verslo pastangomis pristatoma kaip moderni ir auganti valstybė su stipriu mokslo potencialu, intelektualiosiomis technologijomis, patikimu verslu, palankiu investiciniu klimatu, puoselėjanti gamtos išteklių vertybes, tradicijas, kultūrą, meną ir integruojanti šį kompleksinį paveldą į pasaulinį siekį sujungus protus sukurti geresnę ateitį visiems.

Apie Lietuvos patirtį pasaulinėse parodose bei šių metų parodoje EXPO 2020 pristatomos ekspozicijos siekius ir uždavinius kalbamės su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos EXPO skyriaus vedėju, Lietuvos paviljono pasaulinėje parodoje EXPO 2020 generaliniu komisaru Romu JAnKAuSKu.

Pone Jankauskai, ar turite kokių nors duomenų, kad pirmojoje pasaulinėje EXPO parodoje 1851 m. dalyvavo Lietuviai?

Visą XIX a. po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Lietuva buvo okupuota carinės Rusijos (maža jos dalis dar priklausė Prūsijai). Laikotarpis, kai Londonas ruošėsi pirmajai pasaulinei parodai, Lietuvai buvo itin niūrus – tarp dviejų numalšintų sukilimų (1831 ir 1863–1864) carinė valdžia Lietuvoje siautėjo: uždarytas universitetas, visur naikintas Lietuvos vardas, vykdyta totali rusifikacija. Jeigu kažkas iš išsilavinusių ar turtingesnių to meto lietuvių ir dalyvavo pirmojoje EXPO, man apie tai nėra žinoma. O apie Lietuvos kaip valstybės dalyvavimą, tada dar negalėjo būti ir kalbos.

Nuo kada Lietuva pradėjo dalyvauti pasaulinėse parodose?

Pirmas kartas Lietuvai buvo 1900 m. pasaulinė paroda Paryžiuje. Nors tada Lietuva dar priklausė carinei Rusijai ir joje tuo metu netgi buvo draudžiama lietuviška spauda, Lietuvos inteligentija ir jos išeiviai kitose pasaulio valstybėse (Prancūzijoje, Šveicarijoje, JAV) darė viską, kad Lietuva turėtų savo stendą pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Ir jai pasisekė: teminiame Etnografijos paviljone lietuviai turėjo galimybę eksponuoti tautinius drabužius ir tuo metu draustą lietuvišką spaudą – lotyniškomis raidėmis lietuvių kalba atspausdintus ir užsienyje išleistus laikraščius bei knygas. Galbūt ir dėl šio akibrokšto pokurio laiko lietuviškos spaudos draudimą carinė valdžia atšaukė. Vėliau jau atkūrusi savo valstybę, Lietuva oficialiai ir labai sėkmingai dalyvavo pasaulinėse parodose Paryžiuje (1937) ir Niujorke (1939).

Būdamas Lietuvos paviljonų generaliniu komisaru, organizuodamas Lietuvos pristatymus pasaulinėse parodose, sukaupėte didžiulį patirties ir žinių bagažą. Kokiose šalyse ir kokiomis sąlygomis teko dirbti?

Kaip žinote, XX a. Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos (1940–1990), bet šįkart atgavusi Nepriklausomybę Lietuva nepraleido nei vienos EXPO parodos – pradedant Sevilija (1992) ir baigiant Dubajumi. Neabejoju, kad Lietuva bus aktyvi ir būsimos pasaulinės parodos EXPO 2025 Osakoje dalyvė.

Asmeniškai man pirmąkart teko dalyvauti EXPO’98 Lisabonoje, kur bendradarbiavau kuriant filmą apie Lietuvos gamtą (tuomet dirbau Lietuvos nacionalinėje televizijoje) ir turėjau galimybę apsilankyti parodoje. Kai 2002 m. atėjau dirbti į Aplinkos ministeriją, ši ruošėsi Lietuvos prisistatymui pasaulinėje parodoje EXPO 2005 Aichi (tema „Gamtos išmintis“ (Nature’s Wisdom). Buvau paskirtas Lietuvos paviljono generaliniu komisaru. Vėliau teko „nuo iki“ organizuoti Lietuvos prisistatymus EXPO parodose Ispanijoje, Kinijoje, Pietų Korėjoje, Italijoje, Kazachstane, o dabar – Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Skirtingi žemynai, ekonomikos, kultūros. Bet EXPO visur yra EXPO, kaip, beje, ir žmonės, kuriuos šios parodos leidžia labai gerai pažinti. Iš pradžių į šalis, kuriose vykdavo parodos, skraidydavau dažnai, bet trumpam – Japonijoje teko būti net devyniolika kartų: ilgiausiai – dvi savaites, trumpiausiai – dvi dienas. Visur būna sudėtinga pradžia, bet galiausiai ateina ilgesingas išsiskyrimas ir be galo daug nuostabių prisiminimų.

Parodoje EXPO 2017, kuri vyko Kazachstano sostinėje Astanoje (dabar nursultanas), jums teko būti parodos komisarų kolegijos valdančiojo komiteto pirmininku (Chairperson of the Steering Committee of the College of Commissioners). Parodos dalyvių indėlis buvo įvertintas TPB (BIE) aukso medaliu, kurį jums teko atsiimti parodos uždarymo renginyje. Kokios tai buvo pareigos? Kuo ši patirtis skyrėsi nuo darbo kitose parodose?

Tarptautinė paroda EXPO 2017 buvo skirta ateities energetikai. Ji pirmą karą vyko posovietinėje erdvėje, dinamiškai besivystančioje, bet Vakarų pasauliui dar kiek mažiau pažįstamoje Centrinės Azijos šalyje. Pasirengimas vyko sklandžiai, ir nors žiemos mėnesiais oro temperatūra ten nukrisdavo žemiau -40 °C (Dubajuje teko patirti, ką reiškia +40 °C), parodos organizatoriai visada tryško entuziazmu, buvo padaryta daug neįtikėtinų dalykų. Tiesa, kiek mažiau būta lankytojų, ypač iš užsienio valstybių, bet visi, kas nesiryžo ten nuvykti, kažką prarado. Minėtas komitetas, kuriam teko pirmininkauti, koordinuoja parodos organizatorių ir dalyvių veiksmus, reguliariuose posėdžiuose sprendžiami klausimai „čia ir dabar“. Šiek tiek teko atlikti tilto tarp Rytų ir Vakarų (žinoma, tarp Šiaurės ir Pietų taip pat) funkciją. Parodoje Dubajuje šias funkcijas puikiai vykdo mano kolega – Šveicarijos paviljono generalinis komisaras Manuel Salchli.

Ar galėtumėte keliais sakiniais apibūdinti kiekvieną parodą pagal jos reikšmingumą, įtaką ar kokį nors kitą ypatingą kriterijų?

Pirmoji pasaulinė paroda, kurią mačiau savo akimis – EXPO’98 Lisabonoje, nors buvo skirta vandenynų paveldui ir jo įtakai ateities kartoms, nepaprastai pakeitė pačią Lisaboną. Pastatytas įspūdinga Vasco da Gama tiltas per Težo (angl. Tagus) upę, o pati EXPO teritorija iki šiol išliko patrauklia poilsio ir pramogų vieta: po dvidešimties metų, 2018-aisiais, ten, pavyzdžiui, vyko „Eurovizijos“ dainų konkursas.

EXPO 2005 Aichi (Japonija), kurios tema „Gamtos išmintis“, priešingai – stengėsi daryti kuo mažesnį poveikį aplinkai: neprabėgus nė metams po parodos, Jaunimo parkas, kuriame ji vyko, vėl buvo visiškai deurbanizuotas: vietoje didžiulių automobilių aikštelių jo prieigose vėl plytėjo ryžių laukai.

Paroda EXPO 2008 Saragosa (Ispanijoje), skirta darnaus vystymosi ir vandenų temai (Lietuva ten turėjo „Lietaus namus“), buvo gaivus atokvėpis prieš po to ėjusią pačią gigantiškiausią iki šiol EXPO parodą Šanchajuje. Penkių kvadratinių kilometrų teritorijoje per pusę metų apsilankė daugiau kaip 73 mln. žmonių. Kaip ir Dubajaus parodoje, joje dalyvavo praktiškai visos pasaulio valstybės. Lietuvos paviljonas tada siūlė virtualų skrydį oro balionu ir sulaukė 6 mln. lankytojų, t. y. dukart daugiau negu Lietuvoje yra gyventojų.

Pietų Korėjoje (EXPO 2012 Yeosu) pristatėme Lietuvos gintaro lobius, o Milane 2015 m., žinoma, maistą. Apie prisistatymą Kazachstane jau kalbėjau, o tai, ką rodome Dubajuje, galite pamatyti patys.

Kokį būtų galima išskirti esminį dalyką, kurį parodose parodė Lietuva?

Nuoseklumą ir brandą. Jau pats faktas, kad po Nepriklausomybės atgavimo Lietuva nepraleido nė vienos EXPO parodos, rodo, kad valstybė supranta šių parodų svarbą, gerbia kitas jose dalyvaujančias ar jas organizuojančias valstybes ir, žinoma, save pačią. Eksponatų pasirinkimą, renginių darbotvarkes dažniausiai padiktuoja konkrečios parodos tema, miestas ar šalis, kurioje ta paroda vyksta, bet visada siekiama atvežti ir pristatyti pasauliui tai, ką turime ir sukuriame geriausio. Neapsiribojame vien technologijomis, vien istorija ar kultūra, suprantame, kad pasaulinėje parodoje turime pateikti bendrą savo šalies vaizdą.

Ar mūsų šalis turi bendrą, ilgalaikę dalyvavimo pasaulinėse parodose strategiją, ar strategijos pasirinkimas kiekvienu atveju vyksta spontaniškai?

Kažkiek spontaniškumo išvengti, matyt, neįmanoma. Tai jau yra pačioje šių parodų prigimtyje. Kiekvieną kartą, kai išrenkama būsimos parodos vieta, tos šalies vyriausybė išsiunčia kvietimus visoms kitoms pasaulio vyriausybėms ir šios (labai dažnai būdamos naujai paskirtos) turi nuspręsti, dalyvauti parodoje ar ne, kam pavesti organizavimą ir pan. Skirtingai negu olimpiniame judėjime, pasaulio valstybėse nėra nacionalinių EXPO komitetų ar komisijų. Nesant tokių struktūrų kiekviena šalis savaip sprendžia dalyvavimo pasaulinėse parodose koordinavimą. Dažniausiai tai pavedama daryti Ekonomikos ar Užsienio reikalų ministerijoms, kai kur tai atlieka už turizmą ar investicijų ir verslo skatinimą atsakingos įstaigos, o mūsų atveju – Aplinkos ministerija. Pastaraisiais metais įvaizdžio strategija mūsų valstybėje pradėjo rūpintis Lietuvos įvaizdžio grupė, esanti Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijoje. Neseniai jos užsakymu parengta mūsų valstybės pristatymo užsienyje strategija irgi nemažai padėjo pasirengti dalyvauti parodoje Dubajuje.

Ar Lietuvos valdžia ir visuomenė pakankamai gerai supranta dalyvavimo pasaulinėse parodose tikslą bei prasmę? Ar tai atsispindi ekspozicijos rengimo finansinėje išraiškoje ir viešojoje erdvėje? Ar ši išraiška leidžia garantuoti aukščiausio lygio gaminių, kultūros ir meno profesionalų įtraukimą į pusę metų vykdomą Lietuvos paviljono programą?

Faktas, kad esame čia, suponuoja vien teigiamus atsakymus. Esame tiek ir už tiek, kiek galime, t. y. adekvačiai mūsų šalies dydžiui ir galimybėms. Žinoma, dalyvauti ar ne, o jei taip, tai kaip, beveik visada nusprendžiama ne iš karto, o po tam tikrų svarstymų, skaičiavimų, kartais ir abejonių. Kalbant apie valdžių sprendimus dėl dalyvavimo tokiose parodose neretai kiša koją tai, kad demokratiniame pasaulyje parodų ir valdžios kaitų periodiškumas beveik sutampa: neretai sprendimą priėmus vienai Vyriausybei, atsakomybę neša jau kita, o vaisius skina dar kita. Kai kalbame apie verslą, tai jam irgi kartais nėra lengva suprasti, kodėl pasaulinė paroda, skirtingai negu komercinė mugė, vyksta ne kelias dienas ir kodėl publika čia tokia marga, o surinkti tikslinei grupei reikia įdėti nemažai papildomo darbo. Kiek žinau, ne vienoje kitoje valstybėje taip pat kartas nuo karto pasamprotaujama, kad EXPO formatas jau paseno, kad dabar viską esą galima pasiekti virtualioje erdvėje, veikiant rinkos ir visiško atsiperkamumo sąlygomis. Laimei, gyvas žmonių bendravimas tokiuose renginiuose, kur persipina technologijos, mokslas, kultūra ir pilietinė diplomatija, taip pat turi nenuginčijamų privalumų, todėl EXPO parodos vyks ir ateityje.

Kokias verslo, mokslo, kultūros ir meno sritis Lietuva pristato EXPO 2020?

Kai pradėjome rengtis šiai parodai, manėme, kad turėtume pademonstruoti savo tikrumą, modernumą ir atvirumą. Tikrumą atspindi mūsų artumas su gamta, natūralumas, pagarba tradicijoms, savo istorijai ir kultūrai. Modernumas – tai, žinoma, šalies pasiekimai lazerių, gyvybės mokslų, „FinTech“ srityse, itin sparčiai auganti startuolių ekosistema, naujausių technologijų taikymas maisto grandinėje ir kt. Ir atvirumas – naujovėms, pasauliui, tautoms ir žmonėms. Architektai, projektavę Lietuvos paviljoną, pirmiausiai užkibo už šios minties, pastato simboliu pasirinkdami langines. Nors langinės kadaise žmonijos buvo sukurtos užsidaryti nuo kaitrių saulės spindulių ir svetimų akių, čia jos visą laiką atvertos ir demonstruoja atvirumą. Tiek apie pagrindinį simbolį. Įgyvendinimui pasirinktos natūralios medžiagos (medis) ir modernūs technologiniai sprendimai (modernios saulės baterijos). Atitinkamai kurta ir vidaus ekspozicija, visur ieškota tvarių sinergijų. Kai dauguma projektavimo, o ir įgyvendinimo darbų jau buvo atlikta, galiausiai buvo patvirtinta ir Lietuvos įvaizdžio strategija, akcentuojanti bendrakūrystę (Co-creation). Taigi, ir prisistatome esantys pasirengę tas tvarias sinergijas kurti kartu su visu pasauliu.

Koks kolektyvas kartu su jumis dirba dubajuje per visą parodos laikotarpį?

Mūsų komanda nedidelė, bet, tikiuosi, labai efektyvi. Paviljono administraciją, be manęs, sudaro dar du žmonės – paviljono direktorius Mantas Svečiulis ir renginių vadovė Austėja Brasiūnaitė. Darbui su lankytojais pasamdėme dvylika gidų iš Lietuvos. Tai jauni, įvairiomis kalbomis kalbantys ir savo šalį mylintys žmonės, kurie kiekvieną dieną paviljone sutinka parodos lankytojus, padeda jiems susiorientuoti paviljono valdose ir panašiai kaip dabar aš atsakinėja į klausimus, tik jie dar detaliau gali tai padaryti, nes prieš atvykdami iš Lietuvos daug rengėsi, lankėsi moderniausiose įmonėse, mokslo įstaigose, susitikinėjo su įžymiais žmonėmis. Paviljone taip pat dirba ir nedidelė restorano ir suvenyrų parduotuvės komanda, kuri lankytojams padeda pažinti Lietuvos skonius ir produktus. Paviljoną aptarnauti padeda ir keletas čia, Dubajuje, pasamdytų žmonių.

Kokias asmenines patirtis vertinate labiausiai, nemažą savo gyvenimo dalį dirbdamas tokį intensyvų tarptautinį darbą? Ko tikitės iš šios parodos?

Patirtis kartais padeda, o kartais ir trukdo. Labiausiai vertinu galimybę dirbti ir kurti tiek su savo šalies, tiek su parodą organizuojančios šalies ar joje dalyvaujančių šalių žmonėmis, nes tai neįkainojama. Tikiuosi, kad ši paroda padės dar geriau pažinti EXPO iš vidaus, o tada jau norėčiau (ir turėčiau) pasidalinti tomis žiniomis su kitais. To labai reikia. Apie EXPO visi žinome labai daug, bet, deja, vis dar per mažai.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Zita Tallat-Kelpšaitė

Straipsnis iš Jūra žurnalo